Šmėkla gerklėj

XVIII a. kilminga airių poetė Eibhlín Dubh Ní Chonaill, atradusi savo nužudyto vyro kūną, ima saujomis gerti jo kraują ir vėliau sukuria jį apdainuojančią poemą-raudą. Šis kūrinys, skaitytas kažkada paauglystėje, išnyra pasakotojai iš atminties laukiantis ketvirto vaiko, užsikasus nesibaigiančiuose buities darbuose. Eibhlín Dubh balsas ir istorija pasakotoją tiesiog apsėda: ji imasi versti poemą iš airių kalbos, sykiu tyrinėdama archyvus, keliaudama po vietoves, kur gyveno poetė, gilindamasi į jos sprendimus ir jų pasekmes, laikmečio primestus gyvenimo rėmus.