Aura

Felipė Monteras ateina į seną namą su kiemeliu, kvepiančiu drėgna žaluma. Prietemoje užlipa dvidešimt dvi laiptų pakopas. Ant sienų – begalė žvakidžių, šviesą atspindi krištolo indai. Jo laukia darbo kambarys – raudonu aksomu apmuštas krėslas, senas riešutmedžio rašomasis stalas, aksomo užuolaidos. Jo laukia šimtametė moteris Konsuela, turinti jam užduotį. Drauge su ja gyvena jauna nuostabaus grožio jos dukterėčia Aura… Pasaulis, esantis už namo ribų, išnyksta, girdėti tik skausmingas kačių kniaukimas. Riba tarp to, kas apčiuopiama, ir to, kad nerealu, išsitrina, lyg nunėrus į pasąmonę. Laikas tampa nenuspėjamas lyg būtų vaizduotės kūrinys. Įmanoma tampa bet kas.