Išeinančių medžių sala

1974 metai, netrukus įsiplieksiančio graikų ir turkų karinio konflikto Kipre išvakarės. Nesantaikos draskomoje Nikosijoje gyvena įsimylėję Kostas ir Defnė, priversti slapstytis nuo priešiškų akių – graikui ir turkei, krikščioniui ir musulmonei nevalia bičiuliautis, juo labiau mylėti. Saugiu prieglobsčiu jaunuoliams tampa „Laimingosios figos“ taverna, vienintelė vietelė, kurioje po svyrančiomis medžio šakomis ir prieskonių girliandomis Kostas ir Defnė gali pamiršti už durų tvyrančius įtampą ir nerimą. Tavernos viduje, stiebdamasis virš prakiurusio stogo, auga figmedis, slaptų įsimylėjėlių susitikimų ir tylių išsiskyrimų liudininkas, karo, suskaldžiusio Nikosiją į šipulius, stebėtojas. Šis figmedis tampa ir naujo gyvenimo, Kosto ir Defnės kuriamo daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų nuo Kipro nutolusioje saloje, dalimi.